2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Lietuvos energetinio saugumo stiprinimas

Dalinamės JEK nario, klubo įkūrėjo bei idėjos autoriaus Antano Šuto įžvalgas apie penkis svarbius projektus vykdomus Lietuvos energetikos sektoriuje.


Pastaruosius penkerius metus Lietuvos elektros ir dujų energetikoje vyksta didelių pokyčių –įgyvendinami penki svarbūs projektai: elektros sektoriuje – naujos atominės elektrinės ir elektros perdavimo jungčių su Lenkija ir Švedija, gamtinių dujų srityje – gamybos ir perdavimo veiklų atskyrimo (Trečiasis ES energetikos paketas), statomas suskystintų dujų terminalas ir vis dar oficialiai tebevykstantis konkursas skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos licencijai gauti. Visi šie projektai klostosi skirtingai. Šiame straipsnyje aptariama, kokios priežastys lemia atskirų projektų sėkmę arba nesėkmes ir kurios gerosios sėkmingų projektų praktikos padėtų pagerinti silpniau vykdomų projektų eigą.

Pradėsiu nuo dviejų labiausiai stringančių projektų. Dar visai neseniai atrodė, kad problemiškiausias yra Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas, tačiau po „Chevron“ kompanijos pasitraukimo iš skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos Šilutės–Tauragės plote konkurso sunku pasakyti, katras iš projektų atrodo geriau ar blogiau. Abu turi svarbų panašumą, kuriuo skiriasi nuo kitų trijų sėkmingiau vykdomų projektų: abu yra susiję su energetinių išteklių generavimu Lietuvoje, o gamyba šalyje kuria pridėtinę vertę, stiprindama jos ekonomiką ir kurdama darbo vietas. Deja, tokie dalykai nepatinka tiems, kas nori, kad Lietuva būtų energetiškai silpna ir, naudojantis tuo, lengvai iš išorės valdoma šalis. Ir labai dažnai tokie interesai ateina iš mūsų kaimynės Rusijos.


VAE projekto nesėkmės yra susijusios tiek su vidinėmis, mūsų pačių problemomis, tiek su laiku ir sėkmingai atliktais mūsų kaimynės Rusijos energetiniais žingsniais. Pirmiausia VAE projektas užstrigo dėl LEO LT plano. Nepateisinama buvo neskelbti konkurso privačiam investuotojui atrinkti ir keistai atrodė, kai statyti atominę elektrinę buvo pakviesta „VP Market“ grupei priklausanti uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“, kuri nuo pat LEO LT įkūrimo nerodė didelio entuziazmo statyti branduolinę jėgainę Lietuvoje. Toliau sekė nesėkmė paskelbus strateginio investuotojo paieškos konkursą. Kai jau atrodė, kad mums tikrai pasisekė sulaukus itin patrauklaus Pietų Korėjos branduolinės energetikos kompanijos KEPCO pasiūlymo, korėjiečiai paskutiniu momentu netikėtai pasitraukė, taip ir nepaaiškinę tokio veiksmo priežasčių. Tą priežastį nesunku nuspėti: kaip tik tuo metu vyko Rusijos ir Pietų Korėjos pramonės ir energetikos kompanijų derybos dėl bendrų projektų, kurie korėjiečių kompanijoms žadėjo didelį pelną. Ko paprašė rusai vardan susitarimo, galima tik spėlioti, bet nemaža tikimybė, kad tai galėjo būti reikalavimas KEPCO kompanijai pasitraukti iš Lietuvos AE projekto, taip per kelias savaites ir įvyko. Trečias pralaimėjimas buvo prieš metus surengtas referendumas, prie kurio rezultatų labai prisidėjo prieš VAE projektą į Lietuvos žiniasklaidą nukreipti dideli pinigų srautai iš trečiųjų šalių (galima nuspėti, kad kalbama apie Rusiją). Į šią oficialiai VSD paskelbtą informaciją Lietuvos politikai mažai reagavo, dauguma jų turbūt išvis nesuprato ir vis dar nesupranta (ar tiesiog nenori pripažinti), kokius žaidimus žaidė ir žaidžia Rusija energetikos srityje. Šis nesuvokimas ir referendumo paskelbimas pačiomis nepalankiausiomis Lietuvai aplinkybėmis (jau seniai buvo priimtas įstatymas statyti VAE, o pati referendumo data, galbūt ir netyčia, sutapo su dezinformacijos apie šį projektą intensyvumo viršūne) lėmė, kad dabar niekaip nesugalvojame, kaip išsisukti iš šios nepatogios padėties, kai reikia skaitytis ir su suklaidintos tautos nuomone, ir dar labiau nenuvilti regioninių partnerių bei japonų technologijų milžinės „Hitachi“. Anot vieno Lietuvos energetikos eksperto, dėl VAE likimo reikėtų atmesti abu kraštutinius variantus (projektas bus visiškai nutrauktas arba toliau judės tokiu pačiu didžiuliu greičiu į priekį kaip ir anksčiau) ir tikėtis, kad išsipildys kažkas per vidurį tarp abiejų kraštutinumų – tai yra kažkiek laiko bus pagalvota, pasvarstyta, šis tas pakeista ir projektas toliau eis pirmyn.  

Svarstant skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos Lietuvoje klausimą, susiduriama su dviem veiksniais. Viena vertus, yra noras sekti teigiamu JAV pavyzdžiu: ten skalūnų dujos kelis kartus sumažino dujų kainą šalyje. Kita vertus, jaučiamas pasipriešinimas iš dujas Lietuvai nuo seno tiekiančios Rusijos pusės. Skalūnų dujų paieškos klausimas, kaip, beje, ir VAE projektas, sulaukė didelio visuomenės pasipriešinimo. Visuomenėje visada atsiras tokių, kurie priešinsis naujovėms, tik svarbu, ar šie žmonės sulauks finansinės ir kitokios pagalbos iš tuo pasipriešinimu suinteresuotų ekonomiškai ir politiškai stiprių organizacijų. Kai tokia parama skalūnų dujų priešininkams atėjo (internetinis puslapis, plakatai šalia svarbiausių Lietuvos kelių brangiai kainuojančiuose stenduose ir kt. – akivaizdu, kad tokios informacinės kampanijos iš asmeninių santaupų keliolikos žmonių grupelė surengti negali), rezultatų laukti ilgai netruko. Prie „Chevron“ pasitraukimo prisidėjo ir valdančiųjų politikų veikla: pavėluotai pulta kurti su skalūnų dujų gavyba susijusius teisės aktus, tarp kurių buvo ir nepalankių amerikiečių kompanijos veiklai. Nors dėl skalūnų dujų Valstybės saugumo departamentas ir nepaskelbė jokios informacijos apie galimą Rusijos įtaką, tenka konstatuoti, jog ji yra suinteresuota, kad mes taip ir nepradėtume aiškintis, kiek skalūnų dujų iš tikro turime savo žemėje.

Toliau aptarsiu tris sėkmingai vykstančius, Lietuvos energetinį saugumą didinančius projektus. Visi jie susiję su energetikos infrastruktūros stiprinimu ir energetinių išteklių įsigijimu iš kitų šalių (SGD terminalo atveju galbūt ir iš Rusijos). Elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektų sėkmės priežastimi, nenuvertinant mūsų pačių specialistų ir politikų darbo, galima laikyti spaudimo iš Rusijos pusės nebuvimą. Mūsų kaimynė supranta, kad Baltijos šalių prisijungimas prie Europos elektros tinklų atveria galimybes per Baltijos regioną prekiauti elektra su Europa ir jai pačiai. Tam reikia stiprinti ar bent jau rekonstruoti (po Baltijos šalių tinklų sinchronizacijos su žemyniniais Europos tinklais) esamas elektros jungtis. Kita išorinė sėkmingos šių jungčių plėtotės priežastis – Švedijos ir Lenkijos ekonominis suinteresuotumas susijungti su Baltijos šalimis. Švedai tikisi Baltijos šalims parduoti elektros energiją, kurios Skandinavijoje netrūksta. Lenkija suinteresuota didinti savo galimybes įsigyti elektros energijos po 2016 m., kai šalyje bus uždaryta nemažai pasenusių akmens anglimis kūrenamų elektrinių. Lenkijai būtų dar parankiau, jeigu Lietuvoje atsirastų daugiau pigių elektros generatorių, tokių kaip VAE. Elektros jungties su Lenkija projektas buvo rimtai svarstomas praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, šią idėją labai palaikė ir JAV. Tačiau tuomet, kai jau viskas buvo lyg ir suderinta, prieš pat oficialų susitarimą su Lenkija mūsų šalies politikai netikėtai nusprendė, kad Lietuvai ši jungtis nereikalinga, ir planai prisijungti prie Europos elektros tinklų nusikėlė vėlesniam laikui. Reikia tikėtis, kad tokie gėdą Lietuvai darantys apsigalvojimo atvejai greitu metu baigsis, nes kitaip mūsų šalis dar ilgai liks gūdi Europos energetinės sistemos provincija, labiau susieta ne su ES, o su rytų kaimynėmis. Elektros jungtis plėtojantiems specialistams lieka palinkėti išminties laiku ir tinkamai reaguoti į visus įvykius, keliančius pavojų tolimesnei sėkmingai projektų raidai.  

Geriausiai Lietuvai kol kas sekasi įgyvendinti Trečiojo ES energetikos paketo reikalavimus, kurie taip pat nustato pakeitimus, būtinus suskystintų gamtinių dujų terminalo veiklai užtikrinti tiekiant dujas į šalies vamzdynus. Tai, kaip Lietuva vykdo dujų tiekimo ir perdavimo veiklų atskyrimą, yra geras pavyzdys, kad ir maža šalis, veikdama viduje stipriai susitelkusi ir jausdama partnerio (šiuo atveju ES) palaikymą, gali priimti sau svarbius sprendimus, nors jie ir labai nepatiktų didžiajai kaimynei. Galime džiaugtis, kad neišsigandome ir pirmieji iš Baltijos šalių pradėjome pertvarkyti savo dujų rinką, mažindami joje „Gazprom“ įtaką. Kaip jau minėta, be šių pertvarkų būtų neįmanoma išnaudoti galimybių, kurias suteiks SGD terminalas Klaipėdoje. Šis projektas yra pavyzdys mums patiems, kad galime greitai įgyvendinti strateginius energetinius projektus. Nors projektas dar neužbaigtas, Pietų Korėjoje jau pastatytas ir baigiamas komplektuoti mūsiškis SGD laivas-talpykla, ne be reikalo pavadintas „Independence“ (angl. „Nepriklausomybė“). Klaipėdoje statomi terminalo prijungimui būtini dujotiekiai ir krantinė. Reikia tikėtis, kad mums užteks jėgų baigti šį projektą iki galo ir sėkmingai į Lietuvos dujotiekius įsileisti pigesnes dujas, kuriomis bus užpildomas terminalas. Šio projekto sėkmės priežastis yra ne tik beveik vieningai palaikanti politikų pozicija, bet ir geras projektą įgyvendinančios „Klaipėdos naftos“ specialistų darbas. Tik suvokdami, kad iš šalies biudžeto atlyginimus gaunantys darbuotojai pirmiausia turi dirbti dėl savo šalies interesų, galime tikėtis, kad būsime daug atsparesni išorės jėgų spaudimui. SGD terminalo projekto plėtotojams norisi palinkėti ir toliau dirbti taip, kad vėliau būtų galima jį pateikti kaip etaloninį sėkmingo darbo pavyzdį esant ir ne pačioms palankiausioms aplinkybėms. 

Apibendrinant šiuos pagrindinius projektus, kaip svarbiausias Lietuvos energetinį saugumą stiprinančių projektų sėkmės priežastis būtų galima išskirti du aspektus. Vidinė sėkmės priežastis yra tvirta ir nekintanti politinė valia bei pasiaukojamas projektą įgyvendinančių specialistų darbas. Kaip išorinę sėkmės priežastį galima nurodyti Rusijos suvokimą, kad kai kurie Lietuvos plėtojami projektai neužtrenkia durų dabartinės Rusijos energetinių interesų įgyvendinimui pačiose Baltijos šalyse ar per jas (pavyzdžiui, elektros jungtys su Lenkija ir Švedija), todėl nesistengiama specialiai kurti jiems kliūčių. Juk turėdami SGD terminalą mes nebūtinai nustosime pirkti dujas iš Rusijos. Mūsų kaimynei, kad ir mažesne kaina, vis tiek yra geriau parduoti dujas Lietuvai negu apskritai prarasti pirkėją. Todėl, nors ir keldamas Rusijai tam tikrų keblumų, SGD terminalas nėra pats pavojingiausias Lietuvos bandymas stiprinti savo energetinį saugumą mažinant priklausomybę nuo vieno energijos išteklių tiekėjo.

Susumavus galima teigti, kad Lietuva prieš Rusiją energetikos rungtynėse kol kas laimi minimaliu rezultatu 3:2. Nors ir pralaimime dviejuose didžiausiuose projektuose, mažosios pergalės teikia vilčių ir pasitikėjimo, kad galime pasistatyti savo branduolinę elektrinę ir bent jau išsiaiškinti, ar verta išgauti Lietuvos žemėje galbūt glūdinčias skalūnines dujas. Tam reikia drąsos kreiptis užtarimo į ES, kurios dalimi esame (nors ir kaip tai kažkam nepatiktų), ir didesnės vienybės šalies viduje.

Originalus šaltinis:  www.geopolitika.lt 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą